Kaip norėčiau atsukti laiką atgal ir jam pasakyti:
- Myliu tave!,- pasakiau , tai garsiai , nes norėjau, kad jis mane girdėtu, bet dėja jo nėra šalia. Aš negalėjau nustoti verkus.
- Aš žinau, kad mane myli…
Negali būt… Ten jis… Aš atsisukau ir pamačiau jį stovintį prie durų su ramentais .Aš pati net nesupratau,kaip greit sugebėjau atsistoti ant kojų. Vežimėlį stūmiau atgal ir žengiau kelis didelius žingsnius link mano gyvenimo meilės. Man dar buvo sunku išsilaikyti ant kojų , tad kritau jam į glėbį. Jis sugebėjo mane išlaikyti, metė ramentus į šonus ir priglaudė mano gležną , sulaužytą kūną prie savojo. Aš žiūrėjau jam į akis ir norėjau suvokti, kad jis tikrai yra čia. Mūsų akys blizgėjo nuo ašarų, kurios mums teikė džiaugsmą. Ilgai ta akimirka netrūko , nes jau po kelių akimirkų jaučiau jo lūpų skonį.
- Aš maniau, kad tave praradau…,- įsikniaubiau į jį.
- Jei ne tu… Aš gal ir nebūčiau pakilęs iš lovos. Tavo meilė mane privertė pakilt,- bučiuodamas kaktą kuždėjo.
- Myliu tave.
- Ir aš tave myliu…
Teko pakviest seselę , kad ji padėtu man atsisėsti, nes Mantui paeiti reikėjo ramentų.Taigi Mantas privertė mano kojas pajudėti, aš jas vėl jaučiu, bet jaučiu didelį skausmą. Manau geriau jausti skausmą nei nejausti nieko.
***
Praėjo 2 mėnesiai, kai pagaliau jau galėjau eiti prilaikoma ramentų ir Manto glėbio. Jaučiasi laiminga jaučiant šalia mylimojo glėbį. Mano mama pradėjo nekęst Manto, nes jis man perdaug sukelia skausmo, bet kartu ir supranta, kad be jo esu niekas. Mes kaip viena masė, kuri niekada nepasileis.
Rodyk draugams
Visas naktis kol gulėjau sapnavau Manto akis ir jo pasakytus žodžius ,, Aš tave myliu” , šie žodžiai skambėdavo tada kai prieš mano akis pasirodydavo atvažiuojanti mašina . Tai buvo nepakeliama.Žodžiai vis dar skambėdavo mano ausyse, kai pabusdavau.
Į palatą atėjo mama. Tik dabar išdrįsau jos paklaust apie Manto slėpimą. Norėjau, kad ji žinotu, kad man jau viskas žinoma apie jį.
- Kodėl man melavai?,- paklausiau susiraukus. Norėjau ,kad ji man pasiteisintu.
- Apie ką?
- Apie Mantą. Kodėl pasakei, kad jam viskas gerai, nors jis dabar guli be sąmonės ir jam konstatavo koma,- prieš kelias dienas pasakyti žodžiai man vis sukosi galvoj. O jei jis nepabus, nekartą mačiau per televizija, kai atjungiama nuo žmogaus aparatai, kurie padėdavo žmogui išlikti gyvam. Bijojau, kad taip neatsitiktu Mantui.
- Brangute, suprask , aš turėjau tai nuo tavęs nuslėpti. Beja ką tik kalbėjau su daktaru, dėl tavo kojyčių…,- štai ji nukrypo nuo temos, kaip visada.
- Na ir ką jis sakė?,- skubinau, kad greičiau pasakytu, tai man ir labai rūpėjo. Taigi galiu visą gyvenimą likt neigali. Tai man dar daugiau kėlė baimės.
- Jis sakė, kad tavo kojos po poros savaičių atsigaus,buvo nestipriai užspaustas nervas, kuris atsistato. Ir tu vėl galėsi vaikščiot,- mačiau mamos akis, jos tiesiog švytėjo. Mane tai ramino. Džiaugiausi tuo kad man viskas bus gerai, viena problema lyg ir išspręsta.
- O tai kada mane paleis? Aš noriu pamatyti Mantą.
- Tau dar neleidžiama keltis iš lovos,- negalėjau pakęsti šios minties. Argi negali atvežti vežimėli ir nuvežti pas ji?
Praėjo dar kelios suknistos savaitės ligoninės lovoj, kol pagaliau man jau buvo leista pačiai nueiti į tualetą. Kojos pradėjo klausyt ir aš vėl galėjau vaikščioti.Manau, kad dabar aš tikrai galiu pasimatyti su Mantu.
Taigi nieko neatsiklausus pakilau iš lovos ir netipenau prie seselių kambariuko. Prie kambariuko durų kabėjo sąrašas šiame skyriuje gulinčių ligonių. Suradus ko man labai reikėjo, pasukau link tos palatos. Pamačius tas duris, mano širdis sustojo ir po to pradėjo stipriai plakti, jaučiau kaip akyse susikaupia ašaros. Laikiau ranką ant durų rankenos, bet niekaip nesugebėjau nulenkti rankenos. Bet kai išgirdau kažką koridoriumi ateinant, aš greit jas atidariau ir įbėgau į palatą. Apsidairius pamačiau, kad visur labai tvarkingą ir svarbiausia, kad jo lova tuščia. Jaučiau, kaip mano kojos sulinkstą ir aš krentu ant žemės, nebežinojau ką galvoti. Skausmas viduj buvo stipresnis , neis skausmas lūžus kojai.Norėjau klykti, bet mano gerklė to neleido. Kodėl taip nutinka, kai tik randu žmogu kuris mane myli ir saugo , aš jį prarandu? Tėtį pažinojau vos kelias akimirkas, ir štai jo jau nebebuvo.Kaip ir dabar Manto…
Rodyk draugams
Matau Mantą, bet negaliu jo pasiekt. Kažkoks bari barjeras tarp mūsų, kuris neleidžia mums būti drauge. Ir dar tas įkirus pipsėjimas- jis varo mane iš proto. Girdžiu balsus, bet negaliu atmerkt akių, jos labai apsunkusios. Jaučiau, kaip mano skruostu rieda ašara. Noriu pabust! Dabar pat! Kas man yra? Ir kai mintyse paklausiau savęs šio klausimo iškart į jį buvo atsakyta vaizdiniu, kaip matau mašiną važiuojančia tiesiai į mus.
- Mantai,- pabudau klykdama…
- Ša, ša …,- ramino mama. Bandžiau susivokti , kur aš dabar esu. Gulėjau lovoj, visur buvo balta. Man skaudėjo visą kūną. Pakėlus ranką pamačiau, kad į ją suleistas kateteris, jis ne ypač patogus. Dabar jau žinojau kur randuos.
- Mama, kur Mantas?,- įsteriškai paklausiau. Taip, man buvo šokas.
- Jam viskas gerai,- pasakė taip , kad mane nuramintu.
- O kur jis? Kodėl jo čia nėra? Kur jis?! ,- labai jaudinaus, nes žinojau, kad man yra meluojama.
- Jis kitoj palatoj…
- Ką? Kas jam, ar jis labai sužalotas? Aš noriu jį pamatyti!
- Jam viskas gerai, jam tik lūžo keli šonkauliai ir kairė ranka.
- Ką? Aš noriu pas ji eiti,- pabandžiau pajudinti kojas , bet nesugebėjau. Tiesiog aš jų nejaučiau,- Mama, kas man?
- Nurimk, viskas bus gerai…
- Mama, nustok su manim taip elgtis. Negi aš niekada daugiau nebevaikščiosiu?,- jau verkiau. Man buvo labai sūnku. Norėjau , kad tai būtu tik sapnas, bet deja jaučiau nežmogišką skausmą kuris įrodė , kad tai
realybė.
Mačiau, kaip mama iškviečia seselę. Ji greit atsirado prie manęs su švirkštu ir į mano kateterį suleido skaidraus skysčio, po kurio pasidariau daug ramesnė ir nugrimzdau į saldų miegą.
Kai pabudau buvo tamsu , ir mamos nebebuvo mano palatoj. Iš tiesų tai džiaugiausi, kad nebuvo jos, nes jo
s akyse mačiau skausmą, kuris mane vertė dar labiau blogiau jaustis. Viską maudė ir tik dabar suvokiau, kad man sutvarstyta ranką, turbūt ji lūžo per susidurimą su mašina. Paspaudžiau mygtuką kuris pakviečia seselę. Ji greit atskubėjo.
- Ar jau skauda?
- Ne, dar ne. Noriu jūsų kai ko paklausti… Ar Mantas, tas vaikinukas kuris buvo kartu su manim. Na ar jam viskas gerai?,- į šitą klausimą norėjau išgirsti teisingą atsakymą, nes mama man galėjo meluoti, kad būčiau rami.
- Na jam lūžo keli šonkauliai ir kairė ranka.Jis guli dar be sąmonės- jam koma.
- Ką? Ar galėtumete, mane ten nuvežti kur jo palata?
- Atleiskite ,panele, man uždrausta jus bet kur išvežti iš palatos. Jums dar negalima keltis,- man neberūpėjo mano kojos, norėjau kad kas nors man leistu jį pamatyti…
Rodyk draugams
Viskas atrodė kaip pasakoje. Gamta, dangus ir jis. Atrodo, kad esu sapne. Kurį greit prablaškė jo karštas bučinys. Jis neleido pamiršti, kad tai ne sapnas , o realybė.
- Gal sėskim prie stalo?,- pasiūlė atsitraukdamas nuo manų lūpų.
- Žinoma,- stengiausi kalbėti kuo normaliau, nes po tokių akimirkų apsvaigsta galva.
Jis palaukė kol aš atsisėsiu ir padėjo man prisitraukti kėdę prie nuostabiai papuošto stalo. Jis apėjo stalą ir atsisėdo priešais mane. Žiūrėjau jam tiesiai į akis ir negalėjau suprasti ką jose mačiau. Tiesiog paskendau jose. Mums net nereikėjo kalbėti, abu kalbėjom akių kalba, na o ši kalba labai daug ką pasako nei žodžiai. Deja , bet mūsų akių kalbą pertraukė padavėjas, nešantis patiekalus. Jis gražiai patiekė mums mūsų vakarienę ir pasiteiravo:
- Ar norėsite šampano?,- labai mandagiai paklausė. Aš po šio klausimo labai pasimečiau, nes tikrai nenorėjau jokio alkoholinio gėrimo matyti, man tai kėlė blogus prisiminimus.
- Manau, kad ne. Bet ar galėtumėte atnešti gaivių sulčių,-turbūt jis pamatė mano išraišką.
- Taip, žinoma. Tuoj jaus bus,- taip pasakęs nuėjo savo keliu.
Palaukė kol nueis padavėjas .
- Manau šampanas tau jau nebemielas,- pasišaipė iš manęs.
- Čia tik tavo kaltė. Galėjai mane sustabdyti, aš juk niekada gyvenime nesu gėrus. Man tai nepažįstami lobiai,- šiek tiek aštriau atsakiau.
- Ak atsiprašau, nenorėjau. Bet dėkoju tam vakarėliui, kuris man sugrąžino tave,- po šitų žodžių aš tiesiog geidžiau , kaip noriu jį išbučiuoti ir pajusti jį šalia. Nors ir sėdėjo priešais mane, bet vis dar buvo toli nuo manęs.
Vakarienė buvo tiesiog nuostabi, visas vakaras buvo nuostabus. Mačiau, kaip jis akimis mane rite ryja. Jis apmokėjo sąskaitą ir išvažiavome toliau pratęsti vakaro.
- Gal važiuojam pas mane?,-žiūrėdamas į kelią paklausė Mantas.
- Žinoma, nebent su tokią sąlygą, kad manęs daugiau niekada nepaleisi.
- Niekada daugiau tavęs nepaleisiu, nes aš tave myliu,- atsisukęs pasakė.
Bet deja šie žodžiai buvo paskutiniai šį vakar girdėti…
Mantas nepastebėjo, kad priešais mus iššokęs automobilis lekia link mūsų dideliu greičiu. Tai buvo paskutinis vaizdas kurį mačiau…
Rodyk draugams
Iš pradžių kai pradėjom važiuoti , pabandžiau susigaudyti kurioje mes vietoj esame, skaičiavau posūkius… Bet deja, man apsisuko galva. Jis mane vežiojo gal valandą laiko vis kalbindamas. Bijojau, kad jis mane išveš toli nuo namų, bet kartu ir troškau , nes būčiau kartu su juo.
- Na, ar bent įsivaizduoji kur mes esame?,- paklausė gudrai.
- Net nenumanau, man net galva apsisuko nuo to važinėjimosi,- nusišaipiau.
- Am, tai tada galim važiuoti į vietą,- pasišaipė iš manęs.
- Ką? Kodėl tu taip padarei?,- pati juokdamasi pasakiau.
- Nes reikėj5mio tave suklaidinti.
- Na tada gerai.
Po kelių minučių mašina sustojo.
- Tik nenusiimk raiščio.
Nespėjau nieko neatsakyti, kai jis greit išlipo iš mašinos ir trinktelėjo durelėmis. Likau viena ,sėdėti tuščioje mašinoje. Bet galėjo muziką paleist, po šių žodžių mintysę pati iš savęs nusišaipiau. Praėjo gal kokios 5 min , kai jis atidarė man dureles ir padėjo man išlipti. Tamsa mane erzino, nes norėjau matyt, kad nepargriučiau, nes visą tą laiką mane laikė jo rankos ir tvirtai spaudė prie savęs.
- Ar dar nepabodo?,- kodėl jis vis juokiasi iš manęs.
- O kaip tau atrodo? Mantai, kada pagaliau nuriši man tą raištį nuo akių, man jau spaudžią galvą.
- Nu dar pakentėk kelias akimirkas,- kai jis įvedė mane į tokią vietą kur girdėjau čiurlenant upelį, vėjalio gūsius, viskas atrodė nuostabu.’
Jis mane sustabdė ir liepė ramiai stovėti , tada nuėjo man už nugaros ir atrišo man ant akių užrištą skarą. Atsimerkti greitai buvo sunku , labai skaudėjo akis, bet palengva mirksėdama aš pamačiau, nuostabų grožį. Kuris užgožė mane, savo gražiu. Tai buvo mažas sodelis, tas sodelis buvo ant didžiulio skardžio , nuo kurio krito upelio vanduo. Ant pievos stovėjo stalas gražiai papuoštas ir paruoštas dviem asmenim. Kaip buvo romantiška. Jaučiau kai Mantas žiūri į mane ir bando perskaityti mano mintis, jis bijo kad man nepatiko, aš žinoma dar padelsiau, ir tik tada atsisukau į jį.
- Kaip čia gražu,- beveik šnipštėdama jam prie lūpų pasakiau.
Rodyk draugams
Miegas buvo daug malonesnis , nei prieš tai… Buvau tokia pavargus. Bet mane pažadino prisilietimas prie skruosto.
- Ak, nejau aš tave prižadinau,- sušnabždėjo žiūrėdamas man į akis.
- Na galima sakyti taip, bet tavo prisilietimas prablaško visus miegus.
Mes gulėjom vienas į kitą atsisukę, jis glostė mano skruostą, bučiavo kaktą ir karts nuo karto paleidžiam lūpas į darbą. Dar nebuvau tokia laiminga, nuo tada kai susipykom. Dabar pasaulį mačiau tik gerom spalvom. tiesiog buvau laiminga.
- Aš negaliu tavęs paleist iš glėbio, nes bijau tavęs netekti… Bet žinau, kad jau nori valgyt,- suskikeno jis- tai manau, kad teks mums abiems keliauti kartu. Tu pasedėsiu , o aš tau iškepsiu pačią skaniausią kiaušinienę.
Jo žodžiai mane tik glostė, kiekvienas žodelis kaip prisilietimas, kurio negalėsiu ilgai pamiršt.
- Am… Na manau teks, bent išleisk keliom akimirkom mane nubėkt į vonios kambarį,- juokais pasakiau.
- Na tai tada, bėk greičiau, o aš einu pagaminti mums valgyt.
- Aha, gal galėčiau pasinaudot tavo drabužiais ir užsimest kokį megztinuką? Nes manieji drabužėliai jau nelabai malonūs.
- Tai žinoma princesę,- nusilenkdamas pasakė.
Išsirinkau jo plačią maikutę ir treninginęs kelnes, tada nukeliavau į vonios kambarį. Buvo taip gerą palįst po dušu, jaučiausi dar geriau. Nors ir dabar buvo viskas tobula. Kai jau baigiau tvarkytis, nukeliavau ieškoti Manto, net nežinau, kur jo virtuvė. Nes niekada nebuvau, tolimesniuose šio buto kambariuose apart saliono. Šeip ne taip su raudau jį , jis darbavosi prie keptuvės. Stalas jau buvo paruoštas, viskas jau buvo vietoje, atrodė kaip pasakoje.
- Sėskis,- pasakė jis. Aš taip ir padariau.
Jis patiekė pačią skaniausią kiaušinienę. Gal man tik tuo metu buvo skanu, nes tai buvo pagaminta jo rankomis. Aš jaučiausi keistai, po tiek laiko mes vėl buvome kartu. Viskas grįžo į savo vėžias.
***
Jis parvežė namo, kol mano mama negrįžo. Labai norėjau palįst po dušu ir apgalvot kas įvyko, viskas atrodė taip neitikėtinai, aš vėl buvau su juo. Aš jį turėjau, jis manęs geidė. Tai buvo lyg sapnas, iš kurio vis negalėjau pabusti. Aš troškau, kad jis būtų su manim visą laiką , noriu, kad jis manęs niekada nepaleistu iš savo glėbio.
- Ko tokia švytinti?,- nusijuokus iš manęs paklausė manęs mama.
- Buvo linksmas vakaras , su Karolę taip linksminomęs prisiminusios senus gerus laikus.
- Na, tada viskas aišku,- pasakė mama ir užsisuko pažiūrėt pro langą, kas dedasi laukia,- Ei, Samanta, ar ten ne Mantas? Jis išlipo iš mašinos…
- Tikrai? Kur? Aaa… Jis ateina,- džiaugsmingu balsu pasakiau.
- Ką? Nejau su juo susitaikei ir atleidai jam viską?
- Taip, nes aš jį mylių,-griežtai pabrežiau.
- Tada aš suprantu, kodėl tu tokia laiminga,- nusijuokė mama.
- Aha…,- tik numikiau ir nubėgau pažiūrėt, kaip atrodau. Plaukai buvo truputį susivėle, bet visą kitą atrodė gerai.
Nuskambėjo durų skambutis ir aš nulekiau jų atidaryti. Kai atidariau duris jis stvėjo išsipustęs ir turėjo gražią puokštelę gėlių, kurios buvo skirtos man. Jis įteikė man ir pabučiavo lengva bučinuką į lūpas, nes jis žinojo , ka namie yra mano mama.
- Na, Princese, ar jau pasiruošus?
- Kur? Ir kodėl tu taip išsipuošęs?,- labai blogai pasijaučiau tik dabar sužinojus, kad mes kažkur keliausim.
- Tai staigmena,- pašaipei pasakė.
Nieko neatsakiau, o tik nupėdinau į kambarį ir susiradau tinkamus drabužius prie jo aprangos. Jis man nesakė kur mes keliausim, todėl teko derintis prie jo apragos. Praėjo gal geras pusią valandos ir aš jau buvau pasiruošus keliauti. Jis pajamę mane už rakos ir išsivedė laukan prie mašinos. Tada užrišo akis ir pasodino į keleivio sedynę. Bijojau, nes nežinojau ko galiu tikėtis…
————————————————————————————————————————————————————————————————
P.S. Štai radu laisvesnę dienelę;]
Ir beja atgavau savo pc todėl bus lengviau rašyt, gal būt ir greičiau sulauksit mano kūrinukų ;]
xoxo Jevutė
Rodyk draugams
Sapnai. Jie kaip tikri. Sapnuoju, kad esu su Mantu ir viskas vykstą kaip po senovei. Manau metas pramerkt akytes ir išvyst dienos šviesą ir realybę. O realybė tokia, kad man sunku atsimerkt, labai skaudą galvą ir jaučiuosi sumautai. Pradėjau mąstyti ką gi aš vakar veikiau… O… Dabar man viskas aiškėja. Pasistengiau pramerkt akis ir susivokt kur esu. Guliu kažkiekno kambarį, jis didelis, su langu į balkoną, viskas atrodė taip gražu. Bet nesuprantu, kaip aš čia atsidūriau. Man reikia lėkt iš čia… Pabandžiau stotis, bet mane sumėtė, tiesiog apsvaigo galva. Ir tuo metu kai kritau atgal į lovą į kambarį atėjo Mantas… Pala … Mantas… Ką? Negi aš pas jį nakvojau?
Jis pamatė kaip kritau atgal ir jis taip greit prišoko prie manęs ir padėjo atsisėsti. Aš pakėliau galvą ir žiūrėjau tiesiai jam į akis. Norėjau suprast, kodėl aš čia esu.
- Labas,- saldžiai šypsodamasis pasakė jis.
- Labas,- pasistengdama ištarti ramiai, nors buvau panikoj, kodėl nakvojau pas jį.
- Kaip jauties? Nepykina? Neskauda galvos?
- Mmm,- papurčiau galvą ir atsakiau,- na tik svaigsta galva.
- Kartais taip nutinka… Turbūt norėtum sužinoti, kodėl tu čia..
- Na taip…
- Vakar tau jau buvo gana vakarėlio, o Karolė dar norėjo pasilinksminti, bent taip aš mačiau. Todėl nuėjau ir pasakiau , kad tu važiuosi su manimi…
- Ką? Ir ji tau leido? Aš ją pritrėkšiu…,- šaukiau iš pykčio.
- Na nepasakyčiau, kad leido… Bet vistiek padariau, taip kaip tau būtų geriau…
- Kaip man būtų geriau? Man būtų geriau būt su Karolę , nei dabar su tavim.
- Samanta, kodėl tu bandai mane atstūmti, jei pati geidi manęs… Tu šiąnakt tai įrodei…
- Įrodžiau…,- praradau amą, ne jau aš su juo pasimylėjau? Ne, prašau tik ne tai? Aš negalėjau taip pasielgti. Kodėl? Nors norėčiau , kad taip būtų nutikę , kai būčiau blaiva, o ne dabar. Gal jis manim pasinaudojo. Aš del to labai blogai jaučiuos… Jaučiau kaip akyse susikaupia ašaros, bet jau kai ruošiausi pravirkti jis mane sustabdė.
- Ei Samanta, negalvok, kad mes mylėjomes… Nors norėčiau, kad taip būtų nutikę… Aš žinau ką alkoholis daro ir kaip jis priverčia žmogų elgtis ir aš tikrai negalėčiau šitaip su tavim pasielgti. Tu man brangi… Tu savo meilę man parodei savo akim ir elgiasiu.
- Aš pamenu, kad mes mašinoj kalbėjom apie … Pala , o iš kur gavai mašiną? ,- stengiausi nukreipt temą.
- Am… Čia tėčio dovana, išankstinio gimtadienio.
- Ak taip , tavo gimtadienis…
- Samanta , nenukreipk temos,- jis priartėjo prie manęs ir žiūrėjo į mano akis , laukė ką jos jam pasakys. Jo lūpos buvo vos keli centimetrai nuo manųjų.
VISKAS. VISKAS. Aš nebegaliu jo ir savęs kankinti. Aš noriu jo.
- Taip.
Po šio žodelio mūsų lūpos susitiko ir mes buvome laimingi, kad pagaliau mūsų barnis baigėsi, žinoma liko keli neišspręsti reikalai , bet tai aptarsime mes vėliau.
Kadangi mes jau buvo ant lovos, mums niekur nereikėjo eiti. Jis parvertė mane ant lovos ir pradėjo karštai bučiuoti. Nuo lūpų leidosi link kaklo, nuo kaklo link krutinės ir prie ten sustojo , kad galėtu atsegti marškinėlių kuriuos buvau užsidėjus. Aš nuo viso šito kaifavau, savo pirštus suleidau į jo plaukus, glamonėjau jo galvą. Kai jis jau buvo atsgęs marškinėlius aš ji parverčiau ir jau aš buvau viršuje. Padėjau jam nusiimti marškinėlius ir tada pradėjau bučiuoti jo kūną. Jaučiau , kaip nepatogu gulėt dar su likusiais drabužiais todėl pakilau nuo jo ir pradėjau mautis kelnias, jis tik žiūrėjo ir nieko nedarė. Likau tik su apatiniu trikotažu. Džiaugiausi, kad išsirinkau tam vakarui, pačius gražiausius apatinukus. Su likusiu apdaru užlipau ant jo ir pradėjau karštai bučiuoti jį. Jis apvertė mane, ir jis jau buvo viršuj. Jaučiau, kaip mano apatinukai nusmunką ir tiesiog atsiranda ant žemės. Man jau niekas neberūpėjo, o tik Mantas. Jis nusismaukė džinsus kurie ir jį varžė ir pradėjo mane dar labiau glamonėti. Jis bučiavo mano krutinę ir liesdamas ten… Taip ten… Jaučiausia taip gerai , kaip niekada. Jis atitraukė vieną ranką ir pasilenkė per manč prie naktinio staliuko, atidarč ten esanti stalčiuką ir ištraukė draugą sargį. Kai jis jau buvo psiruošiąs įėjo į mane, mano gyvenime antras kartas buvo pats nuostabiausias. Aš su juo judėjau tolygiai. Tada vis greityn ir greityn. Ir štai po kelių akimirkų abu patyremė, pati geriausią jausmą. Po viso šito mes buvome labai pavarge, todėl jis mus apklojo ir mes susiglaudėm, būdami vienas kito glėbije ir užmigome. Laikas jau buvo nebe svarbu, nes mes buvome kartu.
Rodyk draugams
Likau stovėti vienuj viena. Šis vakaras man buvo jau nebemielas, viskas baigėsi. Buvau nusiteikus atsipalaiduot ir pailsėt nuo visos tos nesąmonės , bet dėja, ji mane atsekė net iki vakarėlio. Man tik liko mano brangusis ąžuolas, kur galiu ramiai pagalvoti. Ten man gera, nieks netrukdo. Norėjau dingt iš vakarėlio, nes visą nuotaika dingo… Bet dėja, Karolė pasiilgo manęs, ji pradėjo ieškot manęs ir manau bus negražu jei paliksiu ją vieną, tad nuėjau link jos.
Buvo susirinke dar daugiau žmonių , visi šoko, dainavo ir žinoma gėrė. Aš niekada gyvenime nesu prisigėrus arba bent išgėrus. Aš buvau blanki pelytė kuri bijojo bet ką padaryti. Karolė prieidama prie manęs jau buvo su stikline rankose. Ji buvo atsipalaidavus ir gerai nusiteikus. Atėjus ji iškart pamatė , kad man kažkas negerai.
- Ei, Sam, kas yra?
- Mantas, jis čia yra… Ir man negerą, jis man tiek visko prišnekėjo , kai mes šokom…
- Aaa… Tada suprantu … Bet tu nusiramink ir atsipalaiduok, nekreip į jį dėmesio.. Leisk linksmai laiką ir tiek. Eime išgersi ir atsipalaiduosi.
- Gerai.
Ir ji mane nusivedė prie gėrimų stalo. O ten… o ten kalnai gėralo, ten buvo tiek visko , kad net nežinau ką galiu gert, aš niekad nesu bandžius stipresnio nei alus. Nors ir alus man nebuvo skanus. Taigi ji pajamė vieną būteliuką ir įpylė gėrimo į stiklinę , tada pajamė kito ir sumaišė su ten jau esančiu gėrimu, na o tada kelis lašus sulčių. Ir padavė man paragauti. Prikišau puodelį prie lūpų ir paragavau, ką sumaišė Karolė. Skonis buvo labai stiprus, net nežinau, kaip tai vadinasi. Bet šis gėrimas man patiko. Aš potrūputi pradėjau jį gurkšnot ir pastebėjau, kad man viskas kas buvo negerai dingo. Buvau atsipalaidavus ir man buvo linksmą.
Išgėriau tą kokteiliuką, tada prie manęs priėjo pas Dankanas vakarėlio šeimininkas. Jis buvo žavus, ir labai malonus. Jis pasisiūlė man padaryti dar kažkokį kokteiliuką, kuris man labai patiks. Kol jis maišė man kokteiliuką aš spėjau su juo pabendrauti, ir jis pasirodė ganėtinai žavus. Jis labai žavėjosi Karolina. Turbūt ji jam į akį įkrito. Aš jam pažadėjau, kad į vakarą aš jį supažindinsiu ją su juo artimiau. Jis padėkojo ir nuėjo pas draugus kurie jo laukė šokių aikštelei.
Šis kokteiliukas buvo daug labiau skanesnis nei ankstesnysis.Jis buvo švelnus, saldus.Susiradau laisvą vietelę kad galėčiau prisėst, nes likau stovėti viena , o Karolina linksminosi su kitais, aš nenorėjau, kad ji visą laiką būtų su manim. Aš nenoriu jai gadinti vakaro. Ir tik vidury vakaro man nuotaika pagerėjo. Jaučiausi truputį apsvaigus, bet dar galėjau aiškiai galvoti. Man patiko tas jausmas. Ilgai sedėti neteko, nes į vakarėlį atkeliavo ir Teodoras. Jis visur kažko dairėsi, turbūt tas kažkas buvau aš. Ir jis manę pamatė ir priėjo arčiau.
- Labas, S,- pogalais nuo kada jis mane vadina S?
- Labas, nemaniau , kad čia ateisi.
- Aš tikėjausi atėjąs tave rasti. Ir kaip tau vakaras? Oj, matau tavo kokteilis baigėsi, gal leistum man padaryt dar vieną?,- ką? kas baigėsi? pasižiūrėjau į puodelį ir tikrai pamačiau, kad jis tapo tuščias.
- Amm.. Na gerai..
Aš likau sedėti , o jis nuėjo suplakt man kokteilio. Ilgai nereikėjo laukt. Jis greit atėjo ir įteikė man mano kokteilį. Aš gurkštelėjau,ir man burnoj apsalo, skonis buvo nuostabus, kiekvienas kokteilis vis kažkuo geresnis ir tai man labai patiko. Ilgai nereikėjo laukt ,kol ir tą pabaigiau.
- S. Gal norėtum su manim pašokti?
- Taip,- pameginau atsistoti ir truputį susviravau, bet greit atgavau pusiausvyrą.
Aš linksminausi taip, kaip niekada gyvenime, man buvo taip gerą ir linksmą. Pagaliau aš buvau laiminga, nes visos kančios liko užmarštį.
Mes buvo taip susiglaude su Teo, kad tik veliau suvokiau, kad jis laiko rankas ant mano užpaklio. Aš nenorėjau, kad visų akivaizdoj jis grabaliotų man užpakalį, tad teko patraukt jo rankas, bet dėjas vėl tas pats pasikarto po keliatos minučių, jis jau tvirčiau buvau įsikabinęs ir tikrai jačiau , kad jis nenori jo paleisti. Tad stūmtelėjau Teo ir aš greit išsprūdau iš jo glėbio, todėl pradėjau eiti nuo jo. Man nepatinka, kai su manim taip elgiamasi.
Prie gėrimo stalo stovėjo Karolė ir plepėjosi su kažkokia drauge. Aš priėjau prie jos ir viską papasakojau jai apie Teo. Ji net nenustebo, jis taip su visom elgiasi, šalia jos buvusi panelė Karolei pritarė. Buvau įniršus, todėl Karolė bandė mane nuraminti, bet jai nepavyko tada pasiūlė dar išgerti, kad visi nervai dingtu. Na ji dabar jau nebesiųlė gert man kokteiliuko, pasiūlė išgert grynos dėktinės. Pamaniau verta pamegint, jei tai nuramins man nervus. Stikliukas po stikliuko ir jaučiausi dar blogiau. Visi jausmai , viskas kas buvo nutikę pradėjo kilt į viršų, todėl toliau gėriau, galvodama , kad galėsiu tai užmiršt. Po dar kelių stikliukų man akysę pradėjo suktis žemė, Karolė pamatė, kad jau man sunku bepastovėt ant kojų ir nevedė mane prisėst.
Aš sėdėjau ir pradėjau nuobožiauti, nes ji išėjo pašokt ir pabendrauti su Dankanu. Turiu laukt Karolės, nes šią nakt aš pas ją nakvosiu, jos mamos nėra, o man girtai grįšt namo negerai.
Po kiek laiko prie manęs prisėdo man pažįstamas kvapas, nemačiau jo , nes buvau per daug girta , kad galėčiau pasukt galvą. Bet jaučiau, kad šalia manęs sėdi Mantas. Jis paėmė mane ant rankų ir nunešė mane į mašiną. Bent jau taip atrodė …
- Samanta, kaip jauties?,- taip tai jis, bet nieko negalėjau padaryt, ked jis manęs neišsiveštu, aš turiu likt su Karolę.
- Aš.. aš apgirtus,- ir nusijuokiau, atrodžiau, kaip kokia kvailė, bet tu metu man buvo linksma.
- Tu niekada nesi gerusi?
- Aha, pirmą kart paragavau, to kas yra blogai ir nuo kurio man bus blogai rytoj.. Na kaip ir gyvenime paragavau tavęs, o dabar verkiu nes mano širdis sudaužyta,- wow, nors ir girta , bet mąstimas nepakito.
Jis nieko neatsakė tik sustabdė automobilį. Jaučiau, kaip jis žiūri į mane ir nor man kažką pasakyti, bet nežino kaip .
- Aš tau sakiau kaip viskas buvo , ir prašau , ne tiesiog maldauju , kad man atleistum. Aš žinau, kad padariau didžiulę klaidą.
- Mantai, bet jei aš tau atleisiu tu vistiek su mani pasielgsi kaip su kokia šliudrą, kaip ir tądien.
- Aš tądien tik vaidinau, viskas buvo melas. Tik negalėjau tau to paaiškint, nes tu man to neleidai. Ar suteiktum man dar antrą galimybę?,- maldaudamas prašė.
- Nežinau, ne šiandien galiu tau pasakyt,- šaunuolė Samanta, kai būsi blaiva galėsi aiškintis toliau.
- Bet dar yra šanco?
- Taip yra…
Visą kelią tilėjom , nežinojau nei kur jis mane veža neiką. Man nebuvo svarbu kur, man svarbu buvo kad su juo. Bet ilgai mano svajonės nugrimzdo į sapnus.
Rodyk draugams
Kol šokome buvome priglude ir nieko nekalbėjom, nes manau kalbos tik šią visą akimirką sugadintu. O aš to nenorėjau, man buvo taip gerą jausti jį šalia, jaučiausi taip kai mes dar draugavome. Aš jį mylių ir negaliu pamiršti, bet dėja man sunku jam atleisti. Per daug mane įskaudino.
Jie uždėjo rankas man ant klubų ir atsitraukė taip , kad galėtu su manim kalbėti. Jis ilgai nieko nesakė , o tik žiūrėjo man į akis. Jo akys buvo išsiilgusios, jos visos spindėjo iš džiaugsmo.Jaučiausi dėl to labai blogai, aš jam esu reikalinga, o aš negaliu jam atleisti ar suteikti antrą galimybę. Pala … Antra galimybė… aš dar šito neapmąsčiau. O jei jam suteikčiau tą galimybę. Gal viskas būtų kitaip? Ach… Kaip viskas yra sunku…
- Aš pasiilgau tavo akių…,- pasakė savo švelniu balsu.
- Kurgi ne,- nenorėjau pasirodyti , kad dėl jo žodžių alpstu. Nors tie žodžiai paglostė sudužusią širdelę.
- Pasiilgau tavo raudonio, jis visada žavėdavo mane. Samanta, suprask… Aš tavę mylių.
- Mantai, kam tu mane kankini?
- Aš noriu tave susigražinti, aš noriu , kad man atleistum.
- Gerai aš tau atleidžiu,- manau gana pykti ant jo , širdis sugįs ir užmirš viską, bet kad pas jį grįščiau tai jau tikrai ne.
- Ar tikrai man atleidi? Aš tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti. ,- mačiau kaip jis džiaugėsi, kad jam atleidau, bet jis dar nežino kas bus toliau.
- Taip tau atleidžiau… Bet Mantai žinok tai, kad mes liekam tik draugai. Aš negaliu po viso to būt su tavimi. Per daug atsiminimų.
- Tik nesakyk , kad manęs nebemyli, nes nepatikėsiu. Tu manęs neapgausi , aš tave pažįstu ir žinau, kad manęs geidi. Tau tik reikia pasakyti man taip. Tik vieną žodį taip. Aš bet kada priimsiu tavo atsakymą, tau nebūtina atsakyt dabar.
- Ne, Mantai. Aš pasakiau ne. Nenoriu , kad viskas būtų taip kai buve. Man patinką kiti vaikinai be tavęs , todėl manau bus nesąžinigą jų atžvilgiu.
- Ką tu čia šneki? Aš žinau, kad tik aš tau rūpiu. Matau, kaip tu bandai apsimest, kad manęs nematai ar nepažįsti, prieš mane gali nevaidinti. Aš tave gerai pažįstu,- jis paleido mane iš glėbio ir nuėjo. Aš jį įžeidžiau.
Rodyk draugams
Diena mokykloje buvo rami. Aš pradėjau elgtis kaip tikroji aš. Man atsibodo vaidinti nepasiekiamąją, tai ne man, aš kitokia. Man patiko , kad pakeičiau stilių drabužiuose ir makiažia. Man patiko mano išvaizda, bet nepatiko elgiasysi. Nebemeginau apsimest kokia nesu. Manau kaikuriems žmonėms patiko, kad pagaliau pradėjau elgtis kaip ankščiau, paprastai , nuoširdžiai bendraudama.
Šiandien visą dieną lyjo. Toks oras labai padeda susikaupt moksluose. Bet nevisose pamokose, nes per fizikos pamoką aš pradėjau svajoti, pradėjo kilti iš mano atminties prisiminimai apie mano vaikystę. Apie tai kaip mamai buvo sunku mane išaugint. Aš žinau , nes matydavau, kai mama verkdavo naktim ir maldaudavo dievo, kad suteiktų jėgų. Aš užjaučiu visas mamas kurioms teko užauginti vaikus vienoms. Jei po teisybei, tai bijau pati ateitį turėt tokį gyvanimą. Bijau , kad vyras už kurio ištekėsiu pabėgs ir paliks mane su vaiku ant rankų. Skaudu prisiminus mamą, bet ir iškilo gražių atsiminimų apie tai kaip su tėčių smagiai leisdavom laiką. Atsimenuų, kai pirmą kartą jis mane nusivedė prie karuselių. Kaip važinėjom su mašinytėm, kaip supo mane ant supynių. Viskas buvo kaip pasaka, kuria atsimenu. Nors ir man buvo 6 metukai, aš vistiek atsimenu, jo veidą , jo akis kurios spindėdavo tik pažvelgus į mane ar į mamą, jo akys pasakydavo kaip karštai mus myli.
Mano mintis nutraukė skambutis…
Susitikau su Karolę ir aptarėm šiandienos vakaro planus. Sumąstėm nueiti pas tokį Dankaną į vakarėlį, ten mūsų labai laukia, nes dabar mes esame mokykloje pačios geidžiamiausios. Kaip greit viskas pasikeičia, kai vos prieš mėnesį buvau pilka pelytė, kuria visi naudodavosi savo reikmėms. Pavyzdžiui:
,,Labas Samantą, kaip sekas? ” ,- tada tu jo paklausi kaip jam sekas o jis ir pradeda.
,,Na vakar aš labai vėlai grįžau , nes buvau ten ir ten išvažiavęs. O šiandien rašys pažymius už namu darbus. Kadangi vėlai grįžau aš jų nepadariau, na o pati žinai , kad aš visada padarau kas lieptą (Taip sako blogiausiai besimokinantis populiarus vaikinas). Tai ar galėtum man duot nusirašyt, aš prižadu visko nenurašysiu to pačio.” ,- štai jų ir pasiaiškinimai. Man negaila,aš tai moku ir suprantu, o tokiems kurie nusirašo tik blogiau.
Taigi būdavau penelė moksliukė kuri visiems duodavo nusirašyti namų darbus. O dabar… dabar ta kurios geidžia… Man viskas per greit, pažinau vaikiną, kurį iki šiol mylių, pakeičiau gyvenimo stilių ir į viską pradėjau kitaip lygiuotis.
***
Išsipuošėm , pasirengėm vakarėliui ir iškeliavom pasitūsint. Na nežinau kaip ten viskas bus, bet kaip ankščiau su Karolę eidavau, man tie vakarėliai buvo šlykštus, nes visi gerią, glamžosi kur papuola. Tad nežinau , kai šį vakarą bus.
Atvykusios į vietą pamatėme kiek daug žmonių jau buvo susirinkę. Visi šoko, dainavo, visi linksminosi. Pasigirdo šūksniai, bet nesugebėjau suprast ką šaukia. Todėl griebiau Karolę už rankos ir nsuivedžiau paklausyt ką šneką. Ten buvo pats Dankanas (vakarėlio organizatorius) jis visiems palinkėjo gero vakaro. Vakarėlis buvo visai kitoks ,nei ankščiau , vsis buvo labiau kultūrengesni, nesiglamžė ant kiekvieno kampo.
Vakarėlis įpūsėjo ir susirinko daugiau žmonių, vakarėlis tapo milžiniškų. Susipažianau su daugybę žmonių, visi mums buvo malonūs. Protą visą minią priėjo prie manęs Tadas. Nežinau kaip jsi čia atsirado, jsi neturėtu čia būt nes nepažįstą nei vieno žmogaus iš čia esančių.
- Ką tu čia darai?,- šaukiau , kad girdėtu. Bijojau, kad jis atėjo su Mantu ir , kad jis man sugadins visą vakarą.
- Atėjau pasilinksmint, smagu tave matyti.
- Man ir bet su kuo tu atėjai?,- manau net nereikėjo klaust, nes prie mūsų prisistatė jis,- Kam aš dar klausiau,- pati pabaigiau sakinį. Karolę pakvietė Tadas šokt todėl likau vienui viena su Mantu.
- Labas saulute,- iš jo lūpų šie žodžiai taip gražiai skambėjo.
- Labas,- stengiaus susirasti akim žmogų su kuriuo galėčiau pabendraut, tik ne su juo. Nenorėjau klausytis daugiau jo pasiaiškinimų.Pavargau nuo to.
- Gal suteiksi galimybę su manim pašokti?
- Neturiu kur dingt,- taip ir buvo, visi aplinkui šoko.
Taigi jis paėmė mane už rankos ir nusivedė į pievą kur mažai šoko žmonių ir kur galėtume ramiai mes dviese būt.
Rodyk draugams
